Jakovas Krotovas

Pati trumpiausia žmonijos istorija.

Asmens laikas.

Interviu radiju Litvy, 2008.

Pati trumpiausia žmonijos istorija

Trumpai atpasakoti žmonijos istoriją lengva, jeigu supranti, kas yra ДžmonijaУ ir kuo žmogus skiriasi nuo bezdžionės.

Biologijos mokslui tie skirtumai pakankamai aiškūs: žmogus skiriasi nuo bezdžionės ir smegenų apimtimi, ir dantimis, ir mimika, ir dar daug kuo. Gal todėl ir ieškomaУ trūkstamos grandiesУ tarp žmogaus ir bezdžionės, kad anatominiai skirtumai visiškai akivaizdūs. Tie skirtumai atsirado bent prieš milijoną metų. Bet žmonijos istorija tai ne žmogiškosios anatomijos istorija.

Bet kuris žmogus sutiks, kad joУ ligos istorijaУ nėra jo asmenybės istorija. Kaip gaila, bet dauguma žmonių negali atsispirti cinizmui. Kitų žmonių elgesį jie vertina pagal jų sveikatą: verkia Ц vadinasi, jam skauda, džiaugiasi, vadinasi, viskas gerai. Kartais savo poelgius taip teisina: pavogė, nes buvo alkanas, užmušė, nes labai supyko. O sąžinė? Sąžinei vietos istorijoje nėra .

Žmonijos istorija ir yra bandymas suprasti, ar turi žmogus ir žmonija savo laisvės istoriją,o gal mes tik išorinių gamtos ir vidinių biologinių procesų pasekmė?Jeigu tik pasekmė,tai nėra reikalo pradėti pasakojimą apie istoriją, pakaks išsitirti biloginius ir gamtinius procesus.

аTrumpai aprašyti žmogaus istoriją lengva, jeigu suprantame, kas yra ДistorijaУ, ir kuo ji skiriasi nuo laiko. Laikas (kaip ir erdvė) аЧ аnežmogiška sąvoka. Jie apriboja žmogų. Laikas neleidžia mums būti amžinai kuriame norime laiko taške. Erdvė neleidžia mums būti visur. Istorija skiriasi nuo laiko kaip kelias nuo žemės.

Paties savaime kelio nėra, jį tiesia žmogus, jis veda žmogų pas kitus žmones, prie jo tikslo. Kelias gali būti purvinas, su įsispaudusiomis vėžėmis, į kurias klimsta ratai, bet netgi toks kelias yra geriau nei žemė, kurioje žmogaus pėdsakų nėra.

Pirmykštė istorija

 ДIstorijos tėvasУ Herodotas аaprašinėjo graikų ir persų karus. Galima pasakyti, kad žmogus nuo bezdžionės skiriasi tuo, kad kariauja. Bezdžionių gaujos nekariauja tarpusavyje. Peštis, žinoma, pešasi, bet joms nerūpi jų peštynių istorija.

Herodotas, tiesa, aukštino graikus ne todėl, kad jie karingi, o už tai, kad jie myli laisvę ir gynė savo laisvę nuo persų. Bet ir bezdžionės myli laisvę. O žmonių meilė laisvei būtinai virsta karu, beje, labai dažnai preventyviu: reikia pulti pirmiesiems, kad būtų išsaugota taip brangi laisvė. Nukariauti kitus, norint patiems likti laisviems.Užmušk kitą žmogų , kad jis neužmuštų tavęs. Pulti pirmiesiems Ц štai didžioji žmonijos istorijos nelaimė.

Militarizmui visa žmonijos istorija yraа vien rūpinimasis taika, kurios niekados taip ir аnėra. Istorinės tiesos požiūryje į žmogų kaip didvyrį, kuris kaunasi su drakonu, nerasite. Drakonų nebuvo ir nėra. Gamta а- štai yra, ir ji gali būti žmogui pavojinga, bet kariauti su ja visiškai nenaudinga.

Realybė štai kokia. Visi žmonės, gyvenantys žemėje, yra kilę iš nedidelės kelių šimtų žmonių grupės, gyvenusios prieš penkiasdešimt tūkstančių metų. Milijoną metų žmonės gyveno ir dauginosi, bet staiga juos užpuolė pati gamta. Stojo baisi sausra, tęsėsi ji tūkstančius metų, žmonių liko saujelė Afrikoje.Šiandien tuos gyvūnus, kurių liko mažai, аpradedama saugoti, o ааtų žmonių saugoti nebuvo kam. Jie išgyveno ir išsisklaidė po žemę. Išgyveno ne todėl, kad kariavo vieni su kitais Ц keli tūkstančiai žmonių būtų greitai išsinaikinę.Išgyveno todėl, kad bendradarbiavo ir kūrė, o ne todėl, kad jiems vadovavo generolai. Žmogus išsigelbėjo ne todėl, kad užsikariavo gyvenimo erdvę, o todėl, kad pakeitė tos erdvės įsivaizdavimą. Žmogus išrado akmeninius įrankius, vėliau išmoko juos pasidaryti iš metalo.

Pirmykštis žmogus vilką pavertė šunimi, o аliūtą kate, ir tai buvo neįtikėtinas atradimas. Šiandien mes temokame musę paversti drambliu. Pirmykštis žmogus išrado ratą аЦ аvisai ne karo reikmėms. Jis nulipdė puodus ir pasidarė adatas, pasisiuvo drabužius ir dar daug ką.Tuomet jam pakako mažiau vietos, reikalingos išgyvenimui, o iš mažesnio plotelio jis surinkdavo derliaus daugiau nei iš ankstesnio didelio. Savo išradingumo dėka jis galėjo išgyventi ir ten, kur anksčiau būtų žuvęs.

Žmogaus valiaа yra valia gyventi, o ne valia žudyti, ne valia kariauti. Karų ir pjautynių istorija аЦ аtai antiistorija, tai skylė rankraštyje, trukdanti perskaityti tekstą, neleidžianti tekstui egzistuoti.Nors žmogus gali tyrinėti net ir skylių istorijas.

Žmogus Ч gamtos valdovas, nes jis gali nekariauti su į save panašiais, o tiesiog karaliauti sau ir būti aukščiau viso pasaulio.Šia prasme Ц žmogus vienintelis drakonas visatoje, būtybė, esanti aukščiau bet kokių sienų ir baimių.

ДGali karaliautiУ nereiškia ДvaldytiУ. Turime ne tik Herodoto ДIstorijąУ , turime ir Biblijos istoriją, Adomo ir Ievos istoriją, žmogaus nuopolio istoriją. Drakonas ne skraido, o rausia žemę ir ieško maisto, drakonas grobia mergeles ir saugo auksą. Nuopolio istorija yra viršistorija, ji aprašo tai, kas prasidėjo iki istorijos ir yra bet kurio žmogaus viduje: kaip prieštaravimas tarp mano ДašУ ir ДjisУ,mano УašУ ir ДmesУ.

аGalima netikėti į Dievą ir manyti, kad žmogus be reikalo savo ДašУ priešpriešina Dievui.Tuo, kad žmogus priešpastato savąjį ДašУ žmonijos, kolektyvo, šeimos ДmesУ neįmanoma nepatikėti Ц juk negalima tikėti faktais, nors tai faktas. Istorija yra pasakojimas kaip žmogus veisiasi ir dauginasi, bet kuo daugiau žmonių, tuo didesnė ir įtampa tarp ДašУ ir ДmesУ.

Iš žmogaus atsiranda žmonija, bet žmogus gyvena ne dėl žmonijos. Niekas nesimyli tam , kad daugintųsi, visi dauginasi, nes myli. Niekas nedaro atradimų iš noro gelbėti pasaulį, gelbėja todėl, kad gali išrasti. Sugebėjimas kurti ir mylėti yra asmeninis sugebėjimas, nekolektyvinis. Pirmykštės istorijos košmaras yra tai, kad kūryba ir meilė buvo, o asmenybė Ц kur? Pačios žmonijos ištakose yra beveidė žmonija, žmonijaУ apskritaiУ, ji valdo ДašУ, tad pirmiausia žmogus kyla iš ДmesУ.

аKūrybinės žmogaus dvasios istorija nuostabi, nes jo išradimai yra nuostabūs .Bet ar gali žmogus žmonijos išradimų istoriją laikyti savo istorija? Išgyveno, užsėjo žemę, nugalėjo gamtą, bet juk tai išgyvenimas, o ne pats gyvenimas. Kam reikėjo išgyventi? Žmogus prasideda ten, kur baigiasi rūpesčiai dėl išgyvenimo. Galima išmokti laikyti pusiausvyrą eianat lynu, bet kurgi veda tas lynas?

лAš╗ atitinka лmes╗ kaip atradimą atitinka išradimas. Kad ir pirmykštis žmogus taip pat buvo ДašУ, matyti iš seniausiojo žmogaus atradimo аЦ аmeno. Tapyba nereikalinga tiems, kurie vadinasi ДmesУ. Kolektyvui pakanka chaltūros. Prieš penkiasdešimt tūkstančių metų jau buvo nenusakomo grožio piešiniai ant uolų, niekuo neprastesni nei Rafaelio, jau buvoа Ца ir jos sudarė daugumą а- primityvios statulėlės ir piešiniai, sukurpti be dvasios, vienadieniui ДmesУporeikiui patenkinti.

Atrastas grožis ir menas kaip būdas jam kurti nepadedaа nei išgyventi, nei pasidauginti. Jis padeda grįžti į rojų čia ir dabar, tapti asmenybe, niekam neįsakinėjančia, niekieno nepavergta. Grožis ir asmenybė аЦ аpasauliui nereikalingi, аkolektyvui jie nepadeda išgyventi. Kolektyvui jie įtartini , net pavojingi, ir kolektyvas dažnai čia teisus.

алAš╗ pavojingas kolektyvui, bet ne kitam лaš╗. Štai čia ir prasideda pats nuostabiausias pirmykščio pasaulio išradimasа Ца raštas. Atsiradus raštui istorija nustoja savoУ pirmykštiškumoУ ir tampa tiesiog istorija. Pradžioje Ч senąja, tai yra, kalbant paprasta kalba Ч antikine.

Antikos istorija

Visi ligtoliniai išradimai padėjo žmogui išgyventi kolektyve ir sulaukti mirties.Raštas gi padeda kolektyvo viduje rasti tą, kuris tau artimas, nors yra atskirtas nuo tavęs laiko ir erdvės. Raštas leidžia pergyventi mirtį. Mintys, jausmai, svajonės, idealai, ginčai, aistros pradeda savo atskirą gyvenimą. Žinoma, tai labai sąlyginė pergalė prieš mirtį, bet tai besąlyginė pergalė prieš laiką.

Raštas sukuria visiškai naują žmogaus situaciją. Jis nugali užmarštį, sukūrė naują būdą bendrauti, be galo išplėtė savo klausytojų ratą ir laike , ir erdvėje. Raštas yra unikalus, kokybiškai naujas bendravimo būdas.Tiesą sakant, tik atsiradus raštui galime kalbėti apie žmoniją kaip vieningą organizmą. Turint raštą galime nustatyti kam priklauso žemė Ц belieka apklausti seniausiuosius žmones. O jie daugiau šimto metų nieko nepamena. Senelis, sūnus, anūkasа Ца štai ir visa žmonija. Raštas apriboja savivalę, beje, apriboja geruoju.Žmogus pasirašo sutartįа Ца tai visai kas kita neiа Ца Дsuduoti per rankasУ. Žinoma, raštas be žmogaus, sugebančio skaitytiа -а niekas, įbrėžimai. Bet žmogus be rašto...Tai gal Jurgio Drakono Nugalėtojo rankose reikia vaizduoti ne ietį, o plunksną? Arbaа Ца klaviatūrą?

Iš pažiūros rašytinis įstatymas kokybiškai nesiskiria nuo įstatymo, perduodamo iš lūpų į lūpas. Vis tiek reikia teisėjo, kuris privalo nuspręsti, vis tiek reikia ginčo pusių. Raštas atrodo tik priemonė. Jis ir yra tik priemonė, bet ji leidžia sukurti naują tikslą: ne šiaip taikią, harmoningą visuomenę, bet ir patį žmogų kaip savarankų vienetą. Tik neraštingas vaikas reikalingas tėvo, kuris galėtų jam paskaityti knygelę.Subrendęs žmogus skaito pats.Toks yra ir tikras herojus.Antikinė istorija, iš pažiūros yra istorija užkariautojų, visokių aleksandrų makedoniečių. Bet ne.Tai istorija tų, kurie aprašė užkariavimus, istorija tų, kurie atsisakydavo kariauti ir verčiau tapdavo vergu nei vergvaldžiu.Tai Budos ir Konfucijaus istorija , Ezopo ir Sokrato istorija , apaštalo Pauliaus ir Marko Aurelijaus istorijos.

аTai istorijos žmonių, kurie norėjo didesnės laisvės, didesnio nuošalumo nei leido kolektyvas, polis, tauta, bet tie patys žmonės norėjo ir didesnio artumo, didesnės meilės nei leido kolektyvas.

Galima istoriją suprasti kaip taikaus žmonių sugyvenimo istoriją Ц bendruomenių, tautų, valstybių ir šalių.Yra ir toks požiūris.Tada žmogus tėra dalelė bendruomenės be kurios jis pražūtų. Žmogui reikalingi kiti žmonės: su kuriais galėtų pakalbėti, pasirungti, pasilinksminti, paliūdėti.Be kito žmogaus žmogus išaugs bezdžione, o jeigu pateks į netikusią šeimą аЦ аgali išaugt ir vilku.

Kodėl toks nuobodus yra išsireiškimas Дtaikus sambūvisУ?Antai Ц bezdžionės taikiai sugyvena viena šalia kitos, planktonas, banginiai, papūgos, skruzdėlės. Bet juk ne skruzdėlynas yra žmogaus idealas?

аŽmogus nori savarankiškumo, nenori būti tik dviejų žmonių susidūrimo taškeliu.УKartu gyventi ankšta, atskirai nuoboduУ. Išaugti be kitų pagalbos sunku, bet būti tik kitų tęsėju nesinori.УSambūvisУ - pernelyg mažai ir pernelyg daug. Žmogus yra gimęs mylėti kitą, o meilė reikalauja didesnio artumo nei bendrabutis. Žmogus gimė laisvei, o laisvė reikalauja didesnės distancijos , nei gyvenimas susidėjus. Žmonijos istorija įdomi tik tiek, kiek ji yra apie laisvę ir meilę vienam vieninteliam žmogui.. Štai kodėl pirmykštė istorija tokia nuobodi: be raštijos joje yra visko Ц ir išradimų, ir meno šedevrų, bet jojeа nėra vieno, svarbiausio, - žmogaus.Užtat tokia įdomi antikos istorija аЦ аjoje daug visokios šlykštynės, bet joje jau yra Ца žmogus. Nerangus, blevyzgojantis, iš vieno kraštutinumo puolantis į kitą, tačiau tas žmogus turi vardąа ir аturi atmintį Ц raides.

Viduramžiai

Dažnai manoma, kad ДantikaУ, viduarmžiaiУ ir t.t., -а tai vis ne bendražmogiški reiškiniai, o tik vietinai,УeuropietiškiУ. Rytuose neva kitos problemos, kita istorija. Taip nėra. Istorijos nebuvimasа Ц nėra kita istorija, kaip ir žmogus be teisių nėra savitas žmogaus teisių supratimas ar duonos trūkumas nėra ypatinga duonos rūšis. Jeigu visa istorija būtų tik ekonomika ir politika, tai, žinoma, Azijos ir Afrikos vargetos neturėjo tokios istorijos kaip europiečiai ir nelabai dėl to išgyvena. Bet žmogus аЦ аjis visur žmogus ir jis nori laisvės kas аjis bebūtų.

EuropiečioУ archaikosУ baimė, baimė Дgeltonojo pavojausУ, ДRytų migrantųУ ar ДAfrikos išeiviųУ , - labai suprantama baimė žmonių, kurie sukūrė kažką , kas yra labai trapu, ką lengva sulaužyti ar net ir prarasti. Juk pats savaime raštingumasа Ца dar ne laisvė. Raštingi buvo ir senovės kinai, ir dar anksčiauа Ца egiptiečiai, anksčiau nei prancūzai ar amerikiečiai. Raštas buvo, raštingų netrūko, o istorijos europietiškąja prasme nebuvo. Kokia gi ta ДeuropietiškaУ prasmė?

аRašmenimis fiksuojame ir žodžiais išreiškiame tai, kas galimas daiktas, egzistavo ir pirmykštėje bendruomenėje, bet kas mirties atveju išnyksta be pėdsakų, jeigu nėra raidžių аЦ аmeilė ir religija. Religija yra pats keisčiausias žmonijos išradimas, nes religija pretenduoja nebūti išradimu. Žmogus ima ieškoti Dievo jeigu suvokia, kad jis yra tikrovė. Išgalvoto Dievo niekam nereikia. Tas pats su mylimu žmogumi. PROBLEMA YRA TA, KAD PIRMIAU DIEVO IEŠKO NE ŽMOGUS, O TAUTA, KAIP IR SANTUOKA PRADŽIOJE NIEKO BENDRA NETURĖJO SU MEILE.LABAI IŠ PALENGVO ŠALIA RELIGIJOS, RELIGIJOS VIDUJE ATSIRANDA TIKĖJIMAS Ц asmeniniai MEILĖS RYŠIAI su Dievu.

Europietiškasis istorijos suvokimas atsiranda Viduaramžiais ir jos gelmėje Ц bandymas užmegzti su Dievu, Kristumi asmeninius ryšius tarpininkaujant absoliučiai beasmeniams socialiniams mechanizmams. Asmeninius santykius su Dievu kūrė daugelis Azijos ir Europos religijų arba iki Kristaus, arba netrukus po jo. Bet krikščionybė kalba ne tik apie asmeninius santykius su Dievu, bet ir Dievą а- Asmenį. Ryškų, tragišką , protingą ir ,galų gale, prisikėlusį Asmenį. Atrodytų, logiška tuo ir baigti religijos istoriją kaip išorinės prievartos istoriją, nacionalinę tradiciją. Bet ne Ч čia ir prasideda viduramžiai, bandantys šviežią vyną supilti į senus maišus.

аViduramžių simboliu galime laikyti riterį Ч tą patį antikinį herijų, tik geležies kevale.Žmogus nusimetė antikinius drabužius, nusimetė priklausomybę nuo senųjų gentinių tikėjimų, nuo šeimos ir apsirengė valstybės apdarais Ц tokios Дciesoriaus valstybėsУ apdarais, kad lyginant su ja net valstybė, nukryžiavusi Kristų, atrodo nekalta. Viduramžiais buvo laikoma norma krikštyti ištisas tautas, sunaikinant tuos, kurie to krikšto atsisako Ц tokios prievartos antika nežinojo. Viduramžiais kryžiaus žygiai ir inkvizicija buvo laikomi normaliais reiškiniais, nors anksčiau jų niekada nebuvo.

Viduriniais amžiais Dievą Asmenį pavertė realybe, absoliučiai nepriklausančia nuo žmogausа Ц asmenybės. Dievą kaip Asmenį atrado, o žmogų greičiausiai prarado. Vėl buvo grįžta atgal. Taip nutinka, kai žmogus imasi kažko nauja. Geras pėstysis mokydamasis važiuoti dviračiu pradžioje juda kur kas blogiau nei be dviračio. Bet naujas gebėjimas atsirado Ц 11 amžiuje raštingumas grįžta ir ne šiaip grįžta, o tiesiog sprogsta.

Naujasis laikas а- modernas

Pradžioje tas raštingumo sprogimas panaudojamas visai kaip viduramžiais, siekiant sunaikinti kitus, sugniuždyti kitus, Ч аtos pačios inkvizicijos dėka. Tūkstančiai tomų, kuriuos vėliau rašo scholastai, Vėlyvaisiais arba Šviesiaisiais viduramžiais moko ne laisvės, o paklusimo. Bet netrunka nei penkių amžių, kas yra visai mažai žmonijos istorijos laikrodžio mastais ir raštingumas tampa galingu laisvės svertu. Užuot veisę scholastiką universitetai virsta mokslo centrais.Turgūs virsta rinkomis, pilys Ц laisvais miestais, o europietiškas pasaulisа -а pasauliu, kuriame šiandien gyvena ne tik Europa, bet ir didžioji dalis žmonijos. Kapitalizmo pasaulis Ч kuriame žmogus šarvus pakeičia į kostiumą ir vietoj kalavijo nešiojasi kreditinę kortelę ir tą pačią klaviatūrą.

Naujausias laikas аЧ postmodernas

Laisvės pasaulis labai greitai nuėjo kelią nuo laisvės nepaklusti kitam iki laisvės nepaklusti niekam apskritai. Tas, kuris buvo visumos dalis, neįsivaizduojanti savęs be visumos, tapo savarankišku žmogumi. Nuo laisvės netikėti žmogus greitai perėjo prie laisvės manyti, jog tikėti nėra kuo, kad pati laisvė yra išsigalvojimas, o meilė tik hormonų žaismas .

Dabar žmogus mindo jau nebe drakoną , nebe užkariautoją , o savo paties galvą. Niekas dėl to nesijaudina аЦ аsvarbiausia, kad galva būtų sava, svetimą liesti draudžiama. Beprotiškas pasaulis. Bet ši beprotybė žmogiškesnė ir protingesnė nei visa, kas buvo iki jos. Istorija tikrai dar nesibaigė, ji tik prasideda. Karų, vergovės, kvailysčių istorija buvo pseudoistorija kaip ligos istorija.

Tikroji istorija yra sveikatos istorija.Tos sveikatos kol kas buvo labai ir labai nedaug, bet stebėtina, kaip žmogaus baimė būti sveiku аprimena baimę būti savimi.

Žmonija primena Gogolio herojų, kuris labai norėjo vesti, betа bijojo prarasti save. Verčiau lai visas gyvenimas bus prarastas ieškant nuotakos arba samprotavimams apie tai, kokia nesąmonė yra santuoka ir vedybos. Tai infantilizmas, žinoma, nes tik vaikas mano, kad istorija baigiasi vestuvėmis.Vestuvėmis istorija tik prasideda.

Šiuolaikinis žmogus labiau nei gyvenęs kitados privalo ieškoti ne tik istorijos prasmės, bet ir yra kviečiamas kurti istoriją, būti istorija. Jis turi teisę atsisakytiа šio savo pašaukimo. Pakanka pasakyti, kad meilės nėra, kad ji tik hormonų žaidimas, tik žmogaus svajonė įamžinti savo jausmus. Pakanka pasakyti, kad žmogaus nėra, o tėra tik įsisiautėjusi be galo bezdžionė. Dievo nėra, o tėra masinė ar kolektyvinė haliucinacija, savų fantazijų projekcija į dangų. Toks žmogaus neigimas, meilės neigimas, neigimas kokybiško tikėjimo, galimas daiktas yra mūsų laikų požymis. Bet tai ir yra istorijos neigimas, nes beprasmiška istorija visai nereikalinga, lieka tik egzistavimas, niekuo nesiskiriantis nuo gyvūno. istorija yra tik toje vietoje, kur prasideda amžinybė, o meilė yra tik ten, kurа nuoširdžiai prisiekiama amžina meilė аЦ аir, nesvarbu, kad to nuoširdumo pakaks аgal tik mėnesiui.

Įrodyti, kad Dievas yra, kad yra meilė, žmogiškumas ir kad kaip tik tai yra istorijos esmė, neįmanoma. Neįmanoma įrodyti, kad žmogus be istorijos Ц ne žmogus, kad be kito žmogaus ДašУ manasis ДašУvirsta nieku, kaip jis buvo niekas, panardintas į ДmesУ. Neįmanoma įrodyti, kad jeigu laisvė nevirsta kūryba, tai nėra jokia laisvė, o tik vergovė. Archeologai randa akmenų apie kuriuos tiksliai neįmanoma pasakyti Ц apdoroti jie žmogaus ar gavo tokį pavidalą gamtos žaismo dėka: susidūrus jiems su kitais akmenimis, vėjo ir vandens poveikyje. Dar sunkiau įrodyti, kad žmogus Ц ne gamtos žaidimas.

Neįmanoma įrodyti,kad gabaliukas baltos medžiagos su juodais štrichais joje Ц negamtos žaismas.Galima tik pačiam atsisėsti ir perskaityti.Neįmanoma įrodyti, kad svarbiausia televizoriuje Ц ne detalės, iš kurių jis sudarytas, o žmogus, sukūręs filmą, kurį televizorius tik rodo. Užtat galima nužudyti žmogųа Ца norint nufilmuoti filmą, geresnį, ilgesnį, įdomesnį. Tegul dvesia kitas, tegul miršta kitame įkūnyta istorija, meilė, tikėjimas, begalybė.Užtat aš realizuosiuosi.

Įprasta, kad žmogus išsigina žmogiškumo tam, kad išgyventų.Verčiau tegul kitas žmogus miršta, tegul miršta kito istorija, meilė, viltis, amžinybė.Užtat aš išgyvensiu.

Laimei išdavystė nėra gyvenimas.Kai išnyksta kito žmogaus istorija,išnyksta ir mano istorija.Žinoma,ne visiškai išnyksta.Jeigu mozaikoje ar pazle trūksta vienos detalės,tai dar ne bėda.O jeigu dviejų...Žmonių,žinoma,milijardai.Galima nedalyvauti jų istorijoje,galima save išjungti iš šito paslaptingo pazlo,kuris vadinasi žmonija.

Bet žmogus negali stengtis būti nežmogumi, bezdžionė negali būti nebezdžione.Galima ir nelaikyti savęs istorija, galima pakeisti žmogaus istoriją į gyvūno,а kuris leido sau pernelyg fantazijos ir,duok dieve,kad tik jis išliktų. Tik kodėl reikia rinktis nebūtį užuot gyvenus? Kodėl būtinai reikia gyventi materializme, kai gali gyventi istorijoje?

аIstorija yra žmogaus pergalė prieš gyvūną jame, nugalėtas nuovargis ir cinizmas, kurie traukia žmogų tapti gyvūnu, nors jis nėra tik gyvūnas. Beje, ką reiškia žmogus ar dar nežmogus аЦ аjuk žmogus yra nuolat besivystanti būtybė. Tai, kaip keičiasi mūsų istorijos supratimas, atsispindi pačiame žmoguje. Pirmykštė istorija pirmiausia yra materiali istorija, įrankių ir technikos istorija .

аAntikinė istorija prie šios istorijos prideda socialinę istoriją.Žmogus tampa ne tik gamintoju,bet ir mąstytoju,kūrėju,politiku,tikinčiuoju.. Mozaika, sudaranti istoriją,а pražysta. Joje tarsi asiranda ne tik titnago ir geležies gabaliukai, bet ir gabaliukai polieriaus, miros, paveikslo, formulės.

Šiandien istorija аЧ tai, visų pirma, žmogaus kaip būtybės sutvertos bendrauti ir realizuotis bendravime istorija. Ji tampa panašia į paveikslą iš tolo primenantį portretą, o priėjus arčiau аЦ аmatai, kad jis sudarytas iš milijardų skirtingų žmonių mažų fotografijų. Dabar jau yra tokių kompiuterinių programų, paverčiančių bet kokį vaizdinį mozaika. Tačiau iš mozaikos ar pazlo išmetę keletą gabaliukų nieko neprarandame, o jeigu nors vienas žmogus dingsta iš istorijos, griūva visa žmonija. O juk pasitaiko, kad žmogus iškrenta аЦ аkartais pats, savo noru, o kartais jam padeda iškristi tie, kurie norėtų jo sąskaita paaugti. Žinoma, svetima vieta ir lieka Ц svetimaа Ц kaip skylė istorijoje. Tai galėtume laikyti tragedija, bet dar lieka viltis, kad Tas, kuris sukūrė šitąа nenusakomą mozaiką, Jis ir pasirūpins, kad istorijos pabaigoje kiekvienas ir visi rastų savo vietą. 

Vertė Gintaras Radvila 

http://www.lrytas.lt, 2008

Jakovas Krotovas (g. 1957) Ц stačiatikių kunigas, istorikas, eseistas ir radijo laidų vedėjas. 2002 m. Įšventintas Apaštalinės Rusų Stačiatikių Bažnyčios kunigu (nepainioti su ДoficialiąjaУ Rusijos Stačiatikių Bažnyčia), tačiau 2007 m. nesutikdamas su leidimu vyskupams tuoktis, jis perėjo į arkivyskupo Igorio Isichenko (Charkovo ir Poltavos diecezijų valdytojo) jurisdikciją, kuris savo dvasios tėvu laiko JAV Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios Metropolitą Konstantiną Baganą, pavaldų Konstantinopolio Patriarchui. 1982 m. baigęs Maskvos valstybinį universitetą, jis dirbo bibliotekoje, archyve ir muziejuje.

1991Ц2000 m. daug rašė ir skelbė Bažnyčios istorijos temomis, buvo aktyvus pub­licistas. Nuo 1997 m. dirba ДLaisvosios Europos radijujeУ, kur veda valandos savaitinę pokalbių laidą ДKrikščionišku požiūriuУ (S christianskoj točki zrenija). Plačiau žr. internetinę Jakovo Krotovo biblioteką www.krotov.info.

Ilgąjį gegužės pradžios savaitgalį Rusų kultūros centro kvietimu Lietuvoje viešėjusį Jakovą Krotovą viename iš Vilniaus viešbučių kalbino Rūta Tumėnaitė ir Saulius Drazdauskas.

Stačiatikių popas ir istorikas J.Krotovas: ДRusijoje viskas liko kaip buvę, tik marksizmą pakeitė stačiatikybėУ

Rūta Tumėnaitė, Saulius Drazdauskas (ДNaujasis židinys-AidaiУ Nr.6)

Vilniuje viešėjusį Rusijos stačiatikių popą, istoriką, ese­istą Jakovą Krotovą kalbino žurnalas ДNaujasis židinys-AidaiУ. Į klausimą, kaip prisistatytų Lietuvoje, šmaikštus, laisvas ir išmintingas pašnekovas atsakė: ДKunigas, istorikas, eseistas, sutuoktinis (nors suprantu, kad iš katalikiškos pusės tai nepriimtina), senelisУ.

- O apsilankymo tikslas?

- Mane į Vilnių pakvietė Rusų kultūros centras, Ц pasakyti kalbą universitete ir kultūros centre, be to, gegužės šventės, taigi man tai tiesiog proga pailsėti.

- Kai sužinojome, kad atvykstate, ėmėme galvoti, ko jus klausinėti, nes panašu, kad galima klausinėti kone apie viską. Į galvą šauna patys banaliausi klausimai. Ar kas nors galų gale mums paaiškins, kas dabar vyksta su Rusija?

- O ką, negi ir taip neaišku?

- Zinoma, kad ne. Juk mes gyvename ties savita dviejų informacinių pasaulių, vakarietiškojo ir rusiškojo, sankirta, girdime ir matome abi puses, ir tas nesupratimas, nesupratimas iki galo, tęsiasi nuo XIX a. Vakarų politologai, o dabar jau ir mūsiškiai, naujų mokslų prisiragavę, bando suprasti Rusiją, ir dabartinę, ir buvusiąją...

- Taigi, kaip rašė viename laikraštyje, Дį jūsų negudrų (bezchitrostnnyj) klausimą duosiu negudrų atsakymąУ. Suprasti Rusiją yra palyginti paprasta, jei tik esama noro ir objektyvumo. Sia prasme tai nereiškia vakarietiškos srovės priešpriešinimo rusiškajai, o vakarietiškos provalstybinės analitikos priešstatą rusiškajai valstybinei analitikai. Tai viena.

Kita vertus, egzistuoja normalios analitikos srautas, sakyčiau, humanitarinės, humaniškos, žmogiškos. Taigi kas yra Rusija? Trumpai tariant, tai gana retas, tačiau pasaulio istorijoje pasitaikantis valstybės-armijos tipas.

Artimiausia analogija Ц Turkija, o štai Kinija nėra valstybė-armija. Valstybė-armija buvo Aukso orda, na, dar Osmanų imperija, Ц žinoma, šiuolaikinė Turkija jau yra visai kitokia šalis. Dar Inkų imperija, Ц mačiusieji Melo Gibsono filmą gali apytikriai įsivaizduoti. Krentanti į akis valstybės-armijos ypatybė, Ц greta to, kad ji visada užprogramuota karui, Ц ji yra nekaringa.

Antai lietuviai turi kunigaikščius, Gediminą ir kitus, anglai Ц Kiplingą, ispanai Ц Sidą, taigi egzistuoja karingumo samprata.

Valstybėse-armijose karingumas neger­biamas, nes tai - laisvos asmenybės pa­sireiškimas. Valstybėse-armijose tė­ra vienas viršininkas, o visi kiti Ц kareiviai, specialistai, žvalgyba ir taip toliau.

Todėl Rusija psichologine prasme yra labai taiki šalis, nes niekas nieko nenori užkariauti. Va, yra viršininkas, jei jis įsakys, tada užkariausime, juk jam tarnaujame, o šiaip aš taikus žmogus. Tai reiškia, kad valstybėse-armijose negali būti demokratijos, nes žmogus negali balsuoti, Ц juk jeigu jis balsuoja, tai dalyvauja šioje sistemoje, o armijoje iš principo nėra pasirinkimo, tėra įsakymai.

Todėl Ru­sijoje taip entuziastingai buvo priimtas rinkimų laisvės atsisakymas. Kai yra prezidentas, paskiriantis savo įpė­dinį, ir viskas. Tai reiškia, kad žmogus galų gale pradeda normaliai jaustis: aš nerinkau šio prezidento, jis man įsakinėja, o aš vykdau įsakymus.

Stai tokia šalis-armija, su vienintele pataisa Ц po Spalio perversmo tai jau nebe ta šalis-armija, kuri buvo XVI ar XIX a., kada buvo ДsukalinėjamaУ (skolačivalasj) imperija, bet, sakyčiau, dezertyrų šalis. Tai armija, bet išsibarsčiusi armija. Mano manymu, bent jau psichologine prasme yra svarbus skirtumas, kad tikroje šalyje-armijoje egzistuoja tam tikras supratimas apie garbę, pasiaukojimą, discipliną, o dezertyrų šalyje, kuri dabar mes esame, viso to nėra.

Liko tik egoizmo pelkė, kuri bet kurią akimirką gali virsti karu, veikiausiai sėkmingu, bet nuo to niekam lengviau nepasidarys.

- Ar Lietuvai reikėtų bijoti Rusijos, kaip šiandien Baltijos valstybėms pataria kai kurie politologai?

- Čia yra du atsakymai. Salis tegul sau bijo, bet kaip krikščionis aš jums pasakysiu, jog nereikia bijoti nieko ir niekieno, o tik Dievo. Siūlyti Lietuvai bijoti Dievo aš nesiryžčiau, tą galėčiau siūlyti tik paskiram lietuviui ir lietuvei. Bet kalbant politiškai, Lietuva neturi bijoti Rusijos. Bijoti Rusijos turėtų JAV. Ir žinoma, visiškai paranojiškai atrodo situacija, kai JAV bijo kažkokio nelaimingo mano bendraamžio bin Ladeno, lakstančio kažkur po Afganistaną, bijo tokios gana taikios šalies kaip Iranas, bijo Irako ir su juo kariauja, Ц ir tuo pat metu nebijo Rusijos.

Tai gili politinė klaida, matyt, žmogiška klaida, nes Rusijos reikia bijoti dėl dviejų priežasčių. Viena, ji turi atominį ginklą, didžiulį ginklą. Kinija irgi jį turi, bet skirtingai nei Kinija, Rusija turi lyderius, galinčius paleisti tą ginklą į darbą. Tai žmonės, kurie jau nebeturi jokios ideologijos, jie tik įsipainioję mele. Psichologine prasme tai, galima sakyti, čekisto tipas. Bet vėlgi, išsigimusio čekisto.

Tai visiškai korumpuoti žmonės, kuriuos galima palyginti su Alfredo Stroessnerio ar Francisco Franco diktatūromis, bet jose vis dėlto buvo katalikiška moralės samprata, o čia nieko panašaus nėra. Jokios krikščionybės, išskyrus stačiatikybės imitaciją. Sia prasme tie žmonės yra bepročiai, Ц beje, tą sakau jų naudai. Jie nepakaltinami. Jie gyvena kaip sistemos dalis ir kruopščiai pjauna šaką, ant kurios sėdi visa žmonija. Sia prasme nebijokite jokių kometų, o štai šios struktūros reikia bijoti.

- Jūsų žodžiuose apie XIX a. imperiją išgirdau tam tikrą nostalgiją, palyginti su dabartine dezertyrų armija.

- Aš veikiau ilgiuosi moralės. Bent kokios nors, bent jau karininkų moralės! Nors šiaip mes labai taikūs žmonės.

- Zinoma. O kaip paaiškintumėte, kas atsitiko Rusijai per pastaruosius penkiolika metų? Mano manymu, Vakarai, o taip pat ir mūsų politikai, prisimena, kad Rusija galėjo tapti visiškai ДnormaliaУ vakarietiška valstybe, liberalia ir panašiai. Kas vis dėlto atsitiko, kad procesas pasuko būtent tokiu keliu, o ne, pavyzdžiui, stačiatikiškos kultūros ir tikros imperijos restauracijos keliu?

- Politikas tam tikra prasme pasmerktas nesupratimui visko, kas peržengia 4Ц5 metų rinkimų ciklo ribas. Bet vis dėlto Ц aš istorikas, todėl pasakysiu, kad kai 1989Ц1990 m. su vaikais lankėmės Vilniuje, kaip tik vyko mitingai. Juk tada visą pasaulėjautą buvo galima išreikšti vienintele fraze: ДKas galėjo pagalvoti?У

Bet taip kalba politikai ar miesčionys, o štai istorikas rūsčiai atsako: ДTai ir reikėjo galvotiУ. Istorijoje įmanoma absoliučiai viskas. Kai 1990Ц1992 m. žmonės sakydavo: ДKas galėjo pagalvoti, kad sistema sugrius?У, reikėjo atrėžti: ДO kodėl jūs nusprendėte, kad ji sugriuvo?У Suprantama, miesčionis linkęs pasikliauti forma: formaliai kalbant, sistema sugriuvo. Bet juk reikia žiūrėti į turinį.

Tiems, kuriems rūpi turinys, buvo akivaizdu, kad tai nukrypimas, išskirtinai susijęs su dviem veiksniais. Vienas jų Ц taktinis, tai naftos kainų kritimas, smarkiai susilpninęs politinę struktūrą. Bet savaime šis veiksnys negalėjo atlikti tokio vaidmens. Buvo ir antrasis veiksnys Ц komunistinė idėja išsisėmė, bent jau rusiškoji jos atmaina, o štai kiniškuoju pavidalu ji kol kas, mano žiniomis, tebegyvuoja, nors šiuo klausimu nedaug turiu informacijos. Kad ir kaip būtų, mano galva, sovietinio gyvenimo restauracija prasidėjo iš karto po pučo, 1991 m. rugpjūčio 22 d., kai Jelcinas nesutiko uždaryti KGB, o svarbiausia, Ц kai žmonės, laikantys save demokratais, nuoširdžiai kalbėjo, kad nevalia uždaryti Valstybės saugumo komiteto.

Tą akimirką ir supratau, kad tai tik laikinas dalykas, o paskui bus blogiau. Ir prasidėjo restauracija. Man esant Rusijoje matyti tai, ko nematyti iš užsienio: visi liko savo vietose, viskas liko kaip anksčiau, gyvenimas ir psichologija liko tokie patys, kaip anksčiau. Vienintelis skirtumas tas, kad sistema marksizmą ir bolševizmą iškeitė į stačiatikybę.

Mano manymu, tai labai blogai. Kodėl? Aš iš principo esu ciesoriaus karalystės ir Dievo karalystės suauginimo priešininkas. Bet yra ir antras momentas. Reikalas tas, kad šiuolaikinė stačiatikybė, kurią restauravo rusiškoji nomenklatūra, yra visiškai dirbtinė, kartoninė stačiatikybė, ir šia prasme ji smarkiai skiriasi netgi nuo XIX a. stačiatikybės, kada visi kalbėjo, kad Rusiją ištikęs paralyžius. Jos nebuvo ištikęs paralyžius, ji ėjo ir užkariavo pasaulį, o Bažnyčia jai talkino. O dabar tai jau puvimas, Bažnyčios puvimas.

Dėl objektyvumo pasakysiu, kad visos krikščioniškos konfesijos Rusijoje Ц ir didelės, ir mažos Ц yra solidarios su vyriausybe. Jeigu Medvedevas rytoj pasiskelbs esąs katalikas, tai Rusijos Katalikų Bažnyčia lygiai taip pat bendradarbiaus su Kremliumi, Ц ji ir dabar mielai bendradarbiauja taip, kaip tai daro Maskvos Patriarchatas.

Protestantai veržiasi į mūšį dėl Rusijos. Tiesiog vyksta konkurencija dėl mylimiausio Kremliaus ideologo vietos. Ir netgi tokia mažytė religinė bendruomenė kaip molokanai, kurie visada garsėjo romumu ir pacifizmu, man radijo laidos metu išdidžiai sakė, kad girdi toks ir toks molokanas įvykdęs žygdarbių Čečėnijoje ir jam buvęs suteiktas Rusijos didvyrio vardas. Aš paklausiau: ДPalaukite, kaip tai įmanoma, kad molokanas gali šaudyti?У O man atsakė: ДNa, mes ėmėme ir viską peržiūrėjomeУ. Čia ir slypi visas tragizmas. Paaiškėjo, kad krikščionys nepasirengę duoti atsakymą, jie eilinį kartą užlipo ant grėblio.

- Kalbant apie Rusijos katalikus, mes įrašinėjome interviu žurnalo straipsniui apie naująją Vatikano politiką, panašią į Saltojo karo laikų Ostpolitik, apie tai, kad kai kurie Rusijos katalikai atsiriboja nuo naujojo Maskvos arkivyskupo ir panašiai. Mes kalbėjomės su Viktoru Chruliu apie Rusiją (žr. NZ-A, 2008, Nr. 3), ir jis paminėjo kai kuriuos momentus panašiai kaip ir jūs dabar, apie dabartinę Rusijos, jos žmonių dvasią. Bet vis dėlto, iš kur tai kyla? Suprantu, yra sena Rusijos Stačiatikių Bažnyčios suaugimo su valstybe tradicija, bet ar tai vsikas?..

- Čia, mano manymu, svarbūs du momentai. Pirmiausia nereikia kalbėti apie Rusijos arba rusų tautą (narod), nes šalyje-armijoje nėra tautos, yra kariškiai. Kaip Turkijoje Ц tai pačių įvairiausių etnosų konglomeratas. Juos visus vienijo užkariavimo misija, ir iš dalies tai vyksta iki šiol. Antras momentas. Dauguma katalikų menkai pažįsta savąją Bažnyčią, ir tai sakydamas, aš plačiai šypsausi. Mitas, kad Katalikų Bažnyčia yra tam tikra Bažnyčia be sienų. Tikra visuotinė Bažnyčia atsirado tik XIX a., bet jis nebuvo teisingas net ir tada.

Realios realių šalių Ц Ispanijos, Prancūzijos, Lietuvos Ц Bažnyčios visada buvo pajungtos vietinei pasaulietinei valdžiai vienu ar kitu laipsniu ir, deja, nesipriešino tokiai ciesoriaus karalystei. Sia prasme Rusijos katalikų apskritai nėra, ir tuo Rusijos Katalikų Bažnyčia skiriasi nuo Lietuvos ar Lenkijos Katalikų Bažnyčių, nes Rusijoje ji gyvuoja grynai iš rėmėjų pinigų. JAV surinktos aukos perduodamos į Vatikaną, o iš čia permetamos į Afriką, Rusiją, Aziją.

Taip atsiranda tai, apie ką šiandien kalbama, kad katalikybės centras iš Europos persikėlė į Afriką. Bet tai vadinama Дryžių krikščionybeУ, kai XIX a. katalikų misionieriai Kinijoje pirkdavo pamestas mergaites už dubenėlį ryžių ir auklėdavo jas katalikų tikėjimo dvasia.

Aš manau, kad kiekvienam Rusijos katalikui, kurių suskaičiuojama nuo 10 000 iki pusės milijono (paskaičiuokime ir mes: 200 parapijų, kiekvienoje jų yra bent 50 žmonių, galime skaičiuoti ir 500, bet užtikrinu, kad nė vienoje jų tiek nėra), Ц taigi per pastaruosius 15 metų kiekvienam Rusijos katalikui vidutiniškai teko 20Ц30 tūkstančių dolerių užsienio aukų.

Ne asmeniškai kiekvienam, bet seminarijai, restauracijoms, tad naudingos veiklos koeficientas labai nedidelis. Ir svarbesnis momentas. Aš nemanau, kad popiežiaus Benedikto XVI politika Rusijos atžvilgiu nors kiek skiriasi nuo Jono Pauliaus II politikos. Manau, kad tai ta pati, kompromiso politika, statydinama ant psichologinių pamatų, kuriuos pavadinčiau Дvarnas varnui akies nekertaУ.

Stipri valdžia mėgsta stiprią valdžią. Deja, tai XX a. tragedija: nei stačiatikybė, nei protestantizmas, nei katalikybė ne tik nedavė atsako totalitarizmui, bet ir sėkmingiau rasdavo bendrą kalbą su jėgomis, labiau vertinančiomis discipliną, o ne laisvę. Ir tai kartojasi Rusijoje. Sia prasme diktatoriškas režimas yra patogesnis Vatikanui, nes viską lengviau daryti, viskas labiau numatoma.

Tačiau tai reiškia, kad mes judame į kapinyną, nes gyvenimas yra tik ten, kur nėra numatomybės. Tai, žinoma, bendra krikščionybės tragedija, kuri po tūkstančių amžių bendradarbiavimo su ciesoriaus karalyste iki šiol neužčiuopė savo vietos pasaulyje, neišmoko kalbėti nauja kalba. Stai kur, mano manymu, glūdi problema.

- Jūs savo tekstuose labai kritikavote vadinamąjį Stačiatikių Bažnyčios susivienijimą...

- Aš nekritikavau (juokiasi). Tai ne kritika, nors šiaip, tiesą sakant, aš visus kritikuoju. Aš viską tikrinu Ц jei atlaikys, vadinasi, gyvens. Kuria prasme kritikavau? Tai, kad šis susivienijimas įvyko taip lengvai. Technine prasme tai buvo grynai pinigų klausimas. Pačiuose įvairiausiuose šal­tiniuose galima rasti informacijos, kad rusų emigracijos vadovai buvo tiesiog nupirkti, kad ir kaip būtų gaila. Vadinamieji įtakos agentai Ц tai ne legenda, jie buvo ir tebėra. Ypač kai pasipylė naftos doleriai. Dabar, atleiskite, už du milijonus dolerių net ir stačiatikių vyskupas užsienyje jau keičia savo poziciją.

O monsinjoras Johnas Bukovskis, popiežiaus nuncijus Maskvoje paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, su kuriuo turėjau garbės bendrauti, kaip vėliau paaiškėjo iš čekistų archyvų, buvo saugumo agentas Jono Pauliaus II aplinkoje. Skaitydamas užsienio rusų spaudą, labai aiškiai matau, kur kyšo kupiūros kampelis, o kur žmogus, tegul ir pasisako už Putiną, bet daro tai nesavanaudiškai.

Priešintis komunizmui galima iš dviejų skirtingų pozicijų. Nors geriau sakyti ne ДkomunizmuiУ, nes ši sąvoka jau mirusi, o nežmoniškumui Ц tai svarbiausia komunizmo ypatybė. Jam galima priešintis iš laisvės pusės, taip pat Ц iš dar didesnio nežmoniškumo pusės. Galų gale juk komunizmas buvo atsakymas Ц ir čia slypi komuniz­mo teisumas Ц į susvetimėjimą.

Tai garsusis Marxo terminas. Kad šiuolaikinė kultūra iš dalies gimdo dar didesnį susvetimėjimą, apie tai, beje, kalba ir Benediktas XVI. Tai sudėtingas fenomenas, bet kaip į jį reaguoti? Dar didesne discpilina? Į komunizmo nežmoniškumą atsakysime krikščionybės nežmoniškumu? Tai ne atsakymas. Į nežmoniškumą reikia atsakyti žmoniškumu.

Kur slypi šiuolaikinės krikščionybės problema? Joje dominuoja fundamentalizmas ir reakcija. Pavyzdžiui, Maskvos Patriarchatas turi vienintelę ideologiją Ц vykdyti viską, ką įsako Kremlius. Tai Lubiankos padalinys, ir ne daugiau.

Kartais pasekmės būna komiškos: antai vieną dieną Jelcinas sako, jog perlaidosime Leniną, ir met­ropolitas Kirilas pritaria, taip, laikas perlaidoti; kitą dieną Jelcinas sako, kad nebeperlaidosime, metropolitas iš karto pritaria ir tam. O kiek kartų keitėsi pozicija dėl mirties bausmės?

Bėda ta, kad šiuolaikinėje Rusijoje didžioji dalis žmonių, kurie giliai ir nuoširdžiai tiki ir stengiasi susieti tikėjimą su gyvenimu, yra dar reakcingesni ir už Maskvos Patriarchatą. Jie nusiteikę prieš bendrą maldą su kitatikiais, jie įtemptai laukia pasaulio pabaigos, jie didesni formalistai ir taip toliau.

Čia panašiai kaip su baltaisiais ir raudonaisiais Pilietinio karo metu. Kaip sakė stačiatikių metropolitas Venjaminas Fedčenka, abi pusės buvo šėtoniškos, abi, Ц štai kur tragedija.

Susivienijimas su stačiatikiais emigrantais (ДkarloviečiaisУ) yra tarytum tokių dviejų šėtoniškų pusių sutaikinimas. Tačiau net jei ir nebūtų buvę pinigų, ką iš tiesų galėjo reakcinga užsienio Bažnyčia priešpriešinti reakcingai Maskvos Bažnyčiai? Ogi nieko. Tik tiek, kad jų reakcingumas geresnis. Čia juos ir nupirko.

Užsieniečiai sako: ДNenorime melstis su katalikais!У Jiems atsako: ДIr mes nenorime!У Jie sako: ДNenorime KGB!У Jiems ir atsako: ДO pas mus ne KGB, pas mus FSBУ.

Zmonės, kurie susieja tikėjimą su magiška sąmone, materialine sąmone, kurie daugiausia dėmesio skiria materialiems dalykams, Ц juos lengva pagauti ant formos keitimo kabliuko. Paprasčiausias pavyzdys Ц istorija su Kazanės Dievo Motinos ikona. Juk tai magizmas krikščionybės viduje, Ц ir tas perdėtas jos garbinimas, visa ją supanti isterika, kad Дach, popiežius perdavė ikonąУ.

Na, perdavė, ir kas, vis tiek tai tik dažyta lenta. Ikona turi būti ikona, o žmogus Ц žmogumi, o taip išeina, kad mus suvedžioja net ir ikonų garbinimu. Ir tai neatsitiktinis dalykas, nes šėtonas ir nuodėmė mėgsta pasinaudoti ir švenčiausiais dalykais. Jokia šventenybė nepakeis žmogiškosios laisvės.

- Tačiau liberalai kalba apie žmogaus teises, lygybę, neprievartą ir pan., tuo ypač išsiskiria Europos Sąjunga. Ilgainiui paaiškėja, kad galiausiai nebegalima ko nors nemylėti: juodaodžių, žydų, moterų ir panašiai. Iš principo tolerancija, kuri liberalų manymu tampa savotiška laisvės tvirtove, galų gale atima iš žmogaus tapatybę. Ar fundamentalistiniai jaunimo sąjūdžiai nėra atsakymas į tokią liberalizmo propagandą?

- Taip, yra. Bet aš nesu liberalas. Gali būti, kad mane laiko liberalu, tačiau laikantis klasikinio apibrėžimo, aš veikiau esu libertaras, nors šiaip jau rašykite Ц tiesiog anarchistas. Anarchija Ц laisvės dukra. Tačiau aš ne liberalas, aš Ц krikščionis. Jeigu iš mano tikėjimo, mano santykio su Dievu išplaukia... O kas gi iš to išplaukia?

Tai, apie ką jūs kalbate, Ц aš neapibūdinu savęs kaip kunigo, ruso, žydės sūnaus, inteligento ir panašiai, ir nenoriu taip savęs apibūdinti. Aš atgailauju prieš Dievą, gailiuosi dėl geidulingų minčių, tingumo, puikybės, bet pirmoji nuodėmė, kurią turiu išpažinti, yra ta, kad aš apibūdinu save ne per savo santykį su Dievu, bet per savo santykius su žmona, tauta, pinigais ir panašiai. Ir nematau čia didelio skirtumo tarp jaunimo ir vyresnių kartų. Ir jauni, ir pagyvenę, ir brandaus amžiaus žmonės suvokia savo tautybę, lytį, interesus kaip kažką, be ko jie išnyktų. Jie labai smarkiai klysta.

Dėl to ir Kristų nukryžiavo. Zmogus gi ne svogūnas, kurį galima skaidyti į sluoksnius, kol nieko neliks. Juo daugiau nuimame nuo savęs tų akis graužiančių sluoksnių, juo labiau prisikasame prie esmės. Aš čia nepasisakau už kokį nors abstraktų visuotinį žmogiškumą.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo šiuolaikinė Europa. Ji prasidėjo nuo Erazmo ir Montenio. Tai nėra visažmogio paieškos, tai ne abstrakcijos paieškos. Tai paieškos žmogaus tokio, koks jis yra. Tai grūdo ieškojimas savyje, nes visa kita jį tik slegia. Todėl šia prasme mes esame tik kelio pradžioje, nes kol kas nelabai ir žinome, kas yra žmogus. Labai gerai žinome, kas yra visuomenės narys. O dėl šiuolaikinės tolerancijos, politinio korektiškumo... Visų pirma, tiems, kurie gyvena Rusijoje, šių žodžių geriau nesakyti su ironija, nes sotus alkano neatjaučia.

Antra, tai negatyvios sąvokos. Niekas jums neliepia ir neįpareigoja mylėti juodaodę žydę lesbietę. Tiesiog nesityčiokite iš jos. Kada Maskvoje prasidėjo gėjų mėginimai rengti paradus? Juk visą dešimtmetį jie ramiai sau sėdėjo. Tik po to, kai 1999 m. stačiatikių entuziastai surengė pogromą vienoje gėjų kavinėje, jie nusprendė surengti mitingą, štai ir viskas.

Net ir tada, kai bus korektiškumas ir tolerancija, ko ir meldžiu Dievą, vis tiek tai nieko neišspręs. Nes koks gi iš tiesų man skirtumas? Stai pas mane kaip kunigą ateina ДžydrasisУ, kalbasi su manimi. Pirma, ką aš jam sakau, jog tai, kad jūs ДžydrasУ, manęs iš principo visai nejaudina. Nes žmonės neskirstomi į ДžydruosiusУ ir ДnežydruosiusУ.

Mane daug labiau jaudina tai, kad jūs apgaudinėjate savo partnerį ir manote, kad jums tokie dalykai yra leistini. Apgaudinėk Ц tą aš suprasiu, nes juk dar apaštalas Paulius sakė, kad Дkitaip neįmanomaУ, bet nesakyk, kad tai leistina.

Todėl aš šiuolaikinius žmones skirstau pagal du kriterijus: ar jo ausys girdi, ar ne. Kaip ir mūsų Viešpats Ц dėl ko jis pasmerkdavo žmo­nes? Jis gi nesakė, Дjūs ten žydrieji, muitininkaiУ ir panašiai. Jis sakė: ДJūs turite ausis, bet neklausoteУ. Man atrodo, kad tarp ДžydrųjųУ Ц jų gi nemažai, 7Ц10% Ц viskas yra taip pat, kaip ir tarp heteroseksualų. Ir netgi persekiojimai nepadaro jų ­geresnių.

- Tokiu atveju kitas klausimas turėtų būti apie homoseksualų šeimas, vaikų auklėjimą. Sia tema Europoje verda karštos diskusijos. Ar galima leisti homoseksualų šeimoms auklėti vaikus? Juk tai dviejų kultūrų kovos klausimas.

Ne, mano manymu, tai nėra dviejų kultūrų kovos klausimas. Čia yra keletas momentų. Pirma, kaip neseniai kalbėjo Benediktas XVI kelionės po JAV metu, tikėjimas negali būti privatus reikalas. Negalima sekmadienį tikėti, o pirmadienį balsuoti už abortus. Tokia privataus gyvenimo samprata man atrodo labai keista. Aš esu prieš abortus. Aš taip pat esu prieš karą ir mirties bausmę, ir man atrodo tikra veidmainystė ir šiuolaikinės Bažnyčios nenormalumo požymis, kad kova prieš abortus išeina į pirmutines eiles pasaulyje, kuriame vyksta kruviniausi karai.

Maža to, ji nukreipta prieš moteris, kai tuo tarpu reikėtų kaip reikiant papurtyti mus, vyrų giminę. Bet svarbiausia ne tai. Taip, kovok prieš abortus, bet ar galime įsivaizduoti, kad apaštalas Petras atvykęs į Romą eitų tiesiai į Senatą, surengtų demonstraciją priešais Nerono namus ir reikalautų uždrausti abortus? Ką, negi jam tai buvo pirmutinis uždavinys?

Pirmieji krikščionys turėjo asmeninį gyvenimą, kuris pasireiškė tuo, kad jie patys nesidarė abortų ir kiek galėdami kitus nuo to atkalbinėjo. Nebūti sekmadieniniu krikščionimi kaip tik ir reiškia likusias savaitės dienas gyventi įtampos kupiną asmeninį gyvenimą, neleidžiant įvykti nuodėmei. Bet kokiomis priemonėmis?

Valstybiniai įstatymai nėra asmeninio gyvenimo priemonės, jie yra valstybinio gyvenimo priemonės. Ir mėginti išnaudoti valstybines priemones ištvirkimui, abortams ir pan. įveikti, Ц tai tas pat, kaip garsiojoje pasakėčioje: imti akmenį ir tvoti žmogui per kaktą, nes ten tupi uodas. Tai netinkamos priemonės, tai ciesoriaus karalystė.

- Tačiau kai gyveni demokratinėje krikščioniškoje visuomenėje...

- Ne, luktelėkite, arba demokratinėje, arba krikščioniškoje.

- Pas mus Lietuvoje jau nebeliko krikš­čionių-demokratų...

- Ir ačiū Dievui.

- Jie kažkur išnyko...

- Reikėjo juos uždengti dangteliu.

- Tai pagrindinė problema visai Europai, jei daugiau ar mažiau pripažįstame, jog krikščioniškos vertybės yra civilizacijos pamatas ir kad valstybė kažkaip... Na, taip, tai tęsiasi nuo Konstantino laikų...

- Nežadinkite manyje Bažnyčios istoriko (juokiasi). Pati ДvertybiųУ samprata europietiškoje civilizacijoje atsirado tik XIX a. pabaigoje. Ji pakeitė ДsutartiesУ koncepciją, ir šia prasme buvo revoliucinga, nors pagal savo apimtis nebuvo labai produktyvi. Tačiau europietiškos civilizacijos pamatus sudaro Ц iš Rusijos tai labai aiškiai matyti Ц pirmiausia Romos teisė, antikinė filosofija ir tik paskutinė šioje eilėje pagal atsiradimo laiką yra krikščionybė. Maža to, kuo Europa skiriasi nuo JAV, kurios turi tuos pačius tris šaltinius?

Tuo, kad Europa, kitaip negu JAV, yra kultūra, kurios pagrindą sudaro tikėjimas praėjusiu aukso amžiumi. Tuo tarpu JAV, Ц kaip, beje, ir Kinija bei Japonija, Ц yra šalis, užprogramuota ateičiai. Europa, pradedant V a., yra žemynas, kur viskas yra praeitis. Kodėl Rusija neeuropietiška šalis? Nes ji užprogramuota ateičiai, kaip ir bet kuri armija. O krikščionybė čia apskritai ДnedalyvaujaУ, nes krikščionybė yra mūsų gyvenimo amžinybė. Ne praeitis, ne ateitis, bet amžinybė, ta amžinybė, kuri sudaro egzistencinį Дčia ir dabarУ. Todėl šia prasme valstybė negali būti krikščioniška, demokratija negali būti krikščioniška, ledai negali būti krikščioniški, archeologija negali būti biblinė ir panašiai.

Per tuos šimtmečius, kai krikščionybė suauginėjo su valstybe, mumyse, kažkur kultūriniame lygmenyje, buvo įdiegta mintis, jog tai yra vienintelis kelias. Bet pakanka atsiversti Evangeliją, blaivia galva ją perskaityti ir pasimelsti, ir suprasite, kad tai, be abejo, klaidinga mintis. Aš nesakau, kad Viduramžiai yra tuštuma, kaip teigia kai kurie protestantai.

Man Viduramžių krikščionybė yra tokia gudri Kūrėjo išmonė, panašiai kaip kartais daigus sodina į vazonėlius su durpėmis. Po kurio laiko juos reikia nedelsiant persodinti, kad puvenos jų ДnesudegintųУ. Viduramžių krikščionybė kaip tik ir yra toks sodinys durpių indelyje, bet dabar iš jo reikia kuo greičiau išsirauti, kitaip valstybingumas pavers krikščionybę pelenais.

- Tada, baigiant mūsų pokalbį, belieka klausimas: kaip šiuolaikiniam krikščioniui gyventi valstybėje ar visuomenėje, šiame pasaulyje?

- O ką būtų pasakęs apaštalas Paulius? Jis būtų paklausęs: o kaip gyventi, būnant Дne šios valstybėsУ, jei gyvename valstybėje? Dėl to nesiginčijama: dantis valytis reikia, į rinkimus eiti reikia. Sia prasme nėra jokių problemų. Krikščionis juk ne tuo skiriasi nuo nekrikščionio, kad jis paklūsta valdžiai, o tuo, kad jis gyvena dar ir ketvirtajame lygmenyje.

Tai yra jis turi ciesoriaus karalystę, bet ta karalystė taip išdraskyta ir sujaukta, kad, kur beeitum, visur Ц Kristus. Sia prasme aš esu didelis optimistas, nes nors ir kalbu visokius pesimistinius dalykus apie šiandienę padėtį, tačiau istorijai iš principo būdinga nuolatinė Дaukštyn-žemynУ kreivė. Nes taip jau surėdytas žmogus: jam būtinai reikia įsitempti, žengti žingsnį pirmyn, tada pusę žingsnio atgal.

Todėl manau, kad šia prasme krikščionybė dar tik prasideda. Du tūkstančiai metų, Ц ateis laikas, kai po dviejų šimtų tūkstančių metų mes visi būsime ДAnkstyvosios Bažnyčios istorijosУ etape, Viduramžiai tebus viena pastraipa arba pastaba, o viskas bus apie tai, kaip krikščionybė buvo atsidūrusi prievartos, valstybiškumo ir imperiškumo (gosudarstvenničestva i deržavničestva) pasaulyje ir kaip visa tai ją keitė.

- Tai reiškia, jūs greitos pasaulio pabaigos nelaukiate...

- Greitos pasaulio pabaigos? Visų pirma, pasaulio pabaigos nebus. Parodykite man, kur Biblijoje parašyta apie pasaulio pabaigą. Bus pasaulio pradžia, ir ta pradžia jau prasidėjo. Liturgijos metu aš kalbu maldą, kurią IV a. sukūrė Bazilijus Didysis: ДDėkojame tau, Dieve, už tą būsimą karalystę, kurią tu mums padovanojaiУ. Vadinasi, jis jau padovanojo, ta karalystė jau yra. Tai ne pabaiga, tai Ц pradžia. O visa tai, kas vyksta Ц tai tamsybių pabaiga.